Meditacija

Pradėdami medituoti pirmiausia nuraminame ir sutelkiame protą. Kad tai pasiektume, paprastai sukaupiame dėmesį į kvėpavimą arba į kokį nors objektą. Tada šį sutelktą dėmesį išnaudojame visa persmelkiančiai įžvalgai pasiekti. Aukščiausias budizmo meditacijos tikslas yra proto prigimties įžvalga – nušvitimas.

Medituodami į Budą arba mūsų išsilaisvinusio ar nušvitusio budizmo mokytojo Budos savybes, – pasiekiame ir tą, ir kitą. Išorinė forma patraukia ir sulaiko mūsų dėmesį ir mes, giliai suvokdami, kad mūsų prigimtis – nušvitusi kaip Budos, galime sparčiai tobulėti.

Galite pamėginti paprastą Budos meditaciją sekdami Lama Olę Nydahlą vaizdo įraše:

Meditacijos nauda

Meditacija – meistriškas metodas, siekiantis pakankamai giliai, kad leistų mums nušvisti, tačiau kol esame pakeliui į absoliutųjį tikslą, galime pastebėti daug kitos naudos.

Kai medituodami išsiblaškome – gražiname save prie objekto, į kurį medituojame. Taip treniruojamės nepaskęsti emocijų ir minčių tėkmėje. Mes tiesiog žinome jas esant. Ir kai šis įprotis persikels į mūsų kasdieninį gyvenimą, veikiausiai atrasime, kad mūsų santykiai su kitais tapo geresni. Mes nebe taip greit puolame reaguoti pykčiu ar pavydu, o jeigu taip nutinka – greičiau atsipeikėjame.

Meditacija gali suteikti platesnės perspektyvos – o dėl to mažėja stresas. Patirdami mažiau streso, gauname didžiulę fizinę ir psichinę naudą: fiziškai geriau miegame ir turime daugiau energijos, o psichologiškai – esame tiesiog laimingesni.

Taigi natūralu šį iš meditacijos kylantį perteklių skirti kitų labui. Mes stengiamės panaudoti vis didėjantį aiškumą, kad suvoktume, kas suteiks žmonėms pačios didžiausios naudos patį ilgiausią laiką. Tam ir skiriame savo galią. Toks elgesys sukuria daugiau teigiamų įspūdžių mūsų prote, o dėl jų mūsų meditacija tampa lengvesnė ir efektyvesnė.

Tibeto budizmo meditacija

Principai, kaip nuraminti protą (tibet.: shinay, snskr.: shamatha) ir pasiekti gilią įžvalgą (tibet.: lhaktong, snskr.: vipashyana), yra tie patys visoms budizmo meditacijos rūšims. Ypatingas Tibeto budizmo bruožas – energijos ir šviesos formų meditacijos. Kai kurios iš šių meditacijų sužadina kūno energijas ir turi labai stiprų poveikį. Paprastai jų reikia mokytis atsiskyrimuose. Daugelis šių meditacijų šiuolaikiniame vakarietiškame gyvenime nėra itin praktiškos. Tarkime viena iš šešių Naropos jogų, Vidinio karščio joga, yra labai praktiška Tibeto kalnų sniegynuose, nes leidžia išlaikyti šilumą!

Vienas ypatingas meditacijos metodas ypač vertinamas Tibeto budizmo Karma Kagju mokykloje – tai susitapatinimas su mokytoju (snskr.: guru yoga). Medituodami į nušvitusį mokytoją mes prisimename, kad mokytojas pasiekė visišką proto prigimties suvokimą. Išorinė mokytojo forma mums reiškia patį nušvitusį protą. Ir jeigu neturėtume šių nušvitimo savybių patys, ši meditacija nedarytų didelio poveikio. Tačiau mes jas turime. Nušvitimas pranoksta visas ribas, vadinasi, jis turi būti visur ir visada. Visos būtybės, taip pat ir mes patys, esame Budos, tik to dar nesuvokiame.

Mūsų atsivėrimas gyvam mokytojo pavyzdžiui atskleidžia mums, kaip nušvitimas atrodo realiame gyvenime. Mes suvokiame, kad nušvitimas – ne abstrakti sąvoka ir kad jis nėra skirtas tik kitiems žmonėms. Šis pasitikėjimas savo Budos prigimtimi leidžia mums vis labiau ją patirti. Žvelgdami į mokytoją mes matome tas savybes išorėje; žiūrėdami į savo protą meditacijos metu mes patiriame jas viduje. Galiausiai suprantame, kad atskirtis tarp vidaus ir išorės nebegali daugiau išsilaikyti.

Visos Deimantinio kelio meditacijos tam tikru atžvilgiu yra meditacijos į mokytoją. Tai ypač akivaizdu meditacijoje į XVI Karmapą, Pamatinių praktikų Guru jogos ir VIII Karmapos meditacijose.