Budos gyvenimas

Nors gimė princu, jis suvokė, kad sąlygota egzistencija negali suteikti ilgalaikės laimės ar apsaugoti nuo kančių. Po ilgai trukusių dvasinių paieškų jis pasinėrė į meditaciją ir atpažino proto prigimtį. Princas pasiekė nesąlygotą tvarios laimės būseną – Budos būseną, nušvitimą. Ši proto būsena laisva nuo trikdančių jausmų, ji pasireiškia kaip bebaimiškumas, džiaugsmas ir aktyvi atjauta. Visą likusį gyvenimą Buda mokė visus, kurie klausė, kaip galėtų pasiekti tą pačią būseną.

Budos gyvenimo pradžia

Budos laikų Indija buvo labai dvasinga ir atvira. Kiekvienas svarbus filosofinis požiūris buvo pristatomas visuomenei ir žmonės tikėjosi, kad dvasingumas teigiamai paveiks jų gyvenimus.

Šio didžio potencialo laikotarpiu dabartinio Nepalo teritorijoje, Indijos pasienyje karalių šeimoje gimė Sidharta Gautama, būsimasis Buda. Augdamas jis buvo ypač gabus ir atjaučiantis. Aukšto ūgio, stiprus ir gražus Buda priklausė Karių kastai. Buvo išpranašauta, kad jis taps arba didžiu karaliumi, arba dvasiniu vadovu. Jo tėvai troško galingo savo karalystės valdovo, taigi stengėsi apsaugoti Sidhartą, kad šis nepatirtų netobulos pasaulio prigimties. Princą supo penki šimtai gražiausių moterų, jis buvo įgudęs visų sporto rūšių bei kovos menų meistras ir šaudymo iš lanko turnyre net laimėjo sau žmoną Jašodharą.

Tačiau būdamas 29-erių jis staiga susidūrė su laikinumu ir kančia. Per vieną retų išvykų iš ištaigingų rūmų jaunuolis pamatė labai sergantį žmogų, kitą dieną sutiko sukriošusį senolį ir galiausiai pamatė mirusįjį. Supratęs, kad senatvė, ligos ir mirtis ištiks visus, kuriuos jis myli, Sidharta labai nusiminė. Jis negalėjo jiems pasiūlyti jokio prieglobsčio.

Kitą dieną princas išvydo į gilią meditaciją pasinėrusį jogą. Kai jų žvilgsniai susitiko, o protai susijungė, Sidharta sustojo lyg užhipnotizuotas. Jis akimirksniu suprato, kad tobulumas, kurio ieškojo išorėje, turi glūdėti pačiame prote. Susitikęs su šiuo žmogumi būsimasis Buda pirmąkart pajuto viliojantį proto prigimties – tikro, tvaraus prieglobsčio – skonį ir suprato turįs pažinti ją pats visų kitų labui.

Budos nušvitimas

Buda nusprendė atsisakyti karališkų pareigų, palikti šeimą ir pasiekti visišką nušvitimą. Jis slapta iškeliavo iš rūmų ir vienas patraukė į miškus. Per šešerius metus būsimasis Buda sutiko daugybę talentingų meditacijos mokytojų ir išmoko jų praktikų. Tačiau jis visada suprasdavo, kad jie rodo jam proto galimybes, bet ne patį protą. Galiausiai vietovėje, pavadintoje Bodhgaja, būsimasis Buda nusprendė medituoti tol, kol pažins tikrąją proto prigimtį ir galės būti naudingas visoms būtybėms. Per šešias dienas ir naktis ištirpdęs subtiliausius proto kliuvinius, vieną gegužės pilnaties rytą, likus savaitei iki 35-ojo gimtadienio, jis pasiekė nušvitimą.

Visiško įsisąmoninimo akimirką visi sumišusių jausmų šydai ir sustabarėjusios sampratos ištirpo ir Buda patyrė visaapimantį „čia ir dabar“. Visos atskirtys laike ir erdvėje išnyko. Praeitis, dabartis ir ateitis, čia ir ten, susiliejo į vieną spinduliuojančią intuityvios palaimos būseną. Jis tapo viršlaikiu, visapersmelkiančiu sąmoningumu. Kiekviena kūno ląstele jis žinojo ir buvo viskuo. Jis tapo Buda, Pabudusiuoju.

Pasiekęs nušvitimą, Buda pėsčias nukeliavo į Šiaurės Indiją ir 45-erius metus nuolat mokė kitus. Visų kastų ir profesijų žmonės – ir karaliai, ir kurtizanės – jautė jam trauką. Atsakydamas į jų klausimus Buda jiems visada nurodydavo absoliučią reiškinių prigimtį.

Per visą savo gyvenimą Buda drąsino mokinius abejoti jo teiginiais ir patvirtinti juos tik per savo patirtį. Šis nedogmatiškas požiūris būdingas budizmui iki šiol.