Būti budistu

Tam, kad būtume budistai, mums nereikia dėvėti specialių drabužių, keisti valgymo įpročių, atsisakyti materialių dalykų ar visuomeninio gyvenimo. Viskas paprasčiau – mes pakeičiame savo suvokimą: nebevertiname mūsų kelyje pasitaikančių kliūčių pernelyg rimtai, o mus supančią aplinką suvokiame kaip įdomią, kupiną potencialo. Lengva pasakyti, tačiau ne visada lengva padaryti.

Suprasdami mokymus ir naudodami tokius įrankius kaip meditacija budistai pamažu pakeičia savo požiūrį į viską, kas vyksta gyvenime. Tačiau čia turime omeny ne žiūrėjimą pro rožinius akinius, bet veikiau šydų, neleidžiančių mums matyti, kaip viskas yra iš tiesų, nuėmimą.

Budos mokymai – tai didžiulis naudingų patarimų lobynas ir kiekviena tradicija pabrėžia skirtingus budizmo aspektus. Kalbant apie mokymų įgyvendinimą, vienuoliai bei vienuolės ir pasauliečiai praktikuoja visiškai skirtingą gyvenimo būdą. Ką būtų galima pasakyti apie Deimantinį kelią praktikuojančius budistus?

Deimantinio kelio budistai – dažniausiai šeimas ir įprastus darbus turintys pasauliečiai, įtraukiantys budizmo metodus į kasdieninį gyvenimą.

Kas daro jus budistu?

Norėdami tapti budistais turime prisiimti atsakomybę už savo pačių kuriamą gyvenimą ir neabejoti, kad priežasties ir padarinio dėsnis, arba karma, iš tiesų veikia. Savo mintimis ir sprendimais mes sukuriame įpročius ir požiūrius, kurie mus apriboja arba išlaisvina. Iš savo patirties matome, kad šiandien kuriame rytojaus situacijų priežastis.

Ko mums reikia, jeigu nusprendžiame prisiimti šią atsakomybę ir pasinaudoti galimybe pasiekti Budos būseną?

Mums reikia patikimų vertybių. Vienintelis nekintantis dalykas – tai protas. Vien tik protas nesikeičia. Jis negimė ir negali mirti. Jis yra visur ir visada, kaip erdvė. Nušvitimas arba Budos būsena – tai visiškai ištobulintas proto būvis ir kartu budizmo tikslas. Būdami budistais mes sukuriame ryšį su šia būsena – atsiveriame jai – ir vadiname tai prieglobsčio priėmimu. Prieglobstį taip pat priimame į šį tikslą vedančiuose mokymuose (Dharmoje), mūsų bičiuliuose kelyje (Sanghoje) ir mūsų mokytojuje (Lamoje).

Pasiekę tobulo džiaugsmo ir įgyvendinimo būseną – nušvitimą, galime suteikti didžiausios naudos kitiems. Taigi budistai nuolat stiprina apsisprendimą pasiekti tikslą tam, kad galėtų pasidalyti rezultatu su kitais. Ir išnaudoti visą pakeliui į tikslą įgytą galią bei įžvalgą visų būtybių labui. Šis kilnus siekis žinomas kaip Bodhisatvos pažadas.

Kaip mes tampame nušvitusiais?

Praktikuodami meditaciją įprantame likti būsenoje, kurioje mažiau trikdančių jausmų ir daugiau džiaugsmo bei aiškumo. Paskui stengiamės meditacijoje įgytą perspektyvą perkelti į kasdieninį gyvenimą. Jei patiriame sudėtingą situaciją, ar galime vertinti ją platesniu požiūriu ir mažiau dramatizuoti? Ar galime įžvelgti potencialą net tame asmenyje, kuris šiandien audrina mums emocijas?

Mūsų meditacijos praktika yra kaip laboratorija – dirbame su savimi uždaroje aplinkoje. Vėliau pasitikriname savo požiūrį ir reakcijas kasdieniame gyvenime: įstrigę spūstyje, derėdamiesi darbe ar bendraudami su partneriais, kolegomis arba vaikais. Dvasinio tobulėjimo įrodymas – sugebėjimas tikras gyvenimo situacijas valdyti grakščiai, meistriškai ir su humoru.

Jei šie teiginiai atrodo priimtini ir norėtume gauti iš jų naudos, natūraliai kyla klausimas, kaip pradėti?

Kur pradėti?

Vakaruose lengviausias kelias – susirasti artimiausią budizmo centrą, išklausyti įvadinę informaciją apie budizmą ir išmokti medituoti. Centre paprastai būna knygų, žurnalų, paskaitų, kurias galima išklausyti, įrašų. Jeigu jums patinka centre esantys žmonės ir meditacijos, verta paklausyti budizmo meistrų, tokių kaip Lama Olė Nydahlas ar Karmapa, paskaitų, kai jie lankosi jūsų mieste ar šalyje.