Šamaras Rinpočė
Jis yra Amitabhos, Beribės šviesos Budos, emanacija – gyvas Amitabhos įsikūnijimo mūsų pasaulyje pavyzdys, Mahabodhisatvos forma.
Tibetiečių kalba titulas Shamar reiškia „rubino karūnos lama“, šis pavadinimas siejamas su Karmapos karūnos, kurią Šamarpai padovanojo pats Karmapa. kopija. Šamarpų įsikūnijimai taip pat vadinami „Raudonosios karūnos Karmapomis“. IV Karmapa II Šamarpai yra pasakęs:
„Tu vienas pasireiškimas, o aš kitas. Todėl atsakomybė išlaikyti Karma Kagju linijos mokymų tęstinumą tau ir man tenka vienoda.“
Bhadrakalpos sutroje Buda Šakjamunis pranašavo: „Ateityje Mahabodhisatva su rubino karūna pasirodys kenčiančioje minioje ir išves juos iš ciklinės sumaišties bei vargų.“ Šamarpa išpildė Budos pranašystę. Visų Šamarpų įsikūnijimų veiklos tikslas – Budos palikimo visumos, ypač didžiųjų Indijos mahasidhų ir Tibeto meistrų mokymų, išsaugojimas. Kagju linijoje Karmapos ir Šamarpos jau šimtmečius atpažįsta vieni kitų atgimimą, jų tarpusavio santykis yra mokytojo ir mokinio.
Gimimas ir vaikystė
XIV Šamarpa gimė 1952 m. spalio 27 d. Rytų Tibeto Dergės karalystėje. 1956 m. jis drauge su broliu Džigme Rinpoče iškeliavo į Curpu vienuolyną, pagrindinę Karmapų būstinę. Ten jie praleido dvejus metus.
1956 m. vasarą jis atskleidė savo tapatybę atpažindamas senus vienuolius iš Jangpočeno vienuolyno, istorinės Šamarpų buveinės. Tais pačiais metais XVI Karmapa su palyda, taip pat Šamaras Rinpočė ir Džigmė Rinpočė, nukeliavo į Bodhgają Indijoje – ten buvo pakviesti dalyvauti 2500-ojo Budos gimtadienio šventėje.
Po kelis mėnesius trukusių kelionių po Indiją ir Nepalą jie grįžo į Tibetą, pakeliui aplankydami Jangpočeno vienuolyną. Jame Šamaras Rinpočė šioje inkarnacijoje lankėsi pirmą kartą. Tuo metu, kai Tibeto vyriausybė draudė Šamarpų instituciją, vienuolynas buvo paverstas Gelugpos sektos būstine. Ankstesnių Šamarpos inkarnacijų statulos išliko, tačiau raudonos jų kepurės buvo pakeistos geltonomis. Rodydamas į statulas jaunasis Šamarpa sušuko: „Tai aš!“ ir užsidėjo ant galvos raudoną kepurę, gulėjusią ant vienos statulos kelių.
Šamarpų institucija
XVI Karmapos prašymu XIV Dalai Lama neformaliai sutiko iš naujo pripažinti Šamarpos instituciją. 1958 m. Curpu vienuolyne XVI Karmapa privačiai jį karūnavo. Tuo metu jis vadinosi tik Dordžė Rinpočė, jo tapatybė ir toliau turėjo būti slepiama.
Komunistinei Kinijai įsiveržus į Tibetą 1959 m., Šamaras Rinpočė drauge su Karmapa pasitraukė į tremtį. Jie kirto Butaną ir Čogjalo kvietimu apsistojo Sikimo karalystėje. Nuo 1960 m. pradžios Šamaras Rinpočė ėmė mokytis ir praktikuoti senajame IX Karmapos įkurtame Rumteko vienuolyne. Per ateinančius metus jis gavo visus Karma Kagju mokymus ir perdavą iš XVI Karmapos.
1964 m. Tibeto vyriausybė tremtyje oficialiai panaikino Šamarpos institucijos draudimą. Šamaras Rinpočė buvo oficialiai karūnuotas ir XVI Karmapos patvirtintas linijos saugotoju – svarbiausiu po jo paties.
Šamarpų institucijos draudimo panaikinimą po 170 metų XVI Karmapa laikė vienu svarbiausių savo pasiekimų.
Po XVI Karmapos mirties 1981 m. Šamaras Rinpočė vienas pats susirėmė už tiesą ir stojo prieš didelę didžiųjų tautų politinę galią – jis siekė surasti tikrą XVI Karmapos inkarnaciją ir išsaugoti autentišką Karma Kagju liniją. Taigi, laikydamasis dvasinių linijos tradicijų jis Trinlėjų Taję Dordžę formaliai pripažino XVII Karmapa ir 1994 m. karūnavo jį Karmapos tarptautiniame budizmo institute (KIBI) Naujajame Delyje. Per kelerius metus jis suteikė Karmapai visus mokymus bei įgalinimus ir grąžino jam visą linijos perdavą.
Rinpočės mirtis
Po tragiškos žinios apie savo mokytojo mirtį Jo Šventenybė Karmapa Tajė Dordžė iš KIBI parašė laišką, kuriame priminė pagrindinį Budos mokymą apie laikinumą, tačiau jis taip pat teigė, kad fiziniam Šamaro Rinpočės kūnui pasitraukus iš pasaulio jo mokytojo vaidmuo nenutrūko ir kad jo siekiai bei palaiminimai liks amžinai.
Iškart po Šamaro Rinpočės mirties jo mokiniai ir šeima, ypač brolis Džigmė Rinpočė, sulaukė užuojautos laiškų iš daugelio svarbių budizmo atstovų, su kuriais Šamaras Rinpočė palaikė artimą ryšį. Čokji Njima Rinpočės vadovaujamo Ka Njing Šedrup Lingo vienuolyno Nepale lamos atkartojo daugybės dharmą praktikuojančiųjų jausmus: „Tai lyg nakties juoduma, staiga pasiglemžusi mūsų pasaulį.“
Karmapos Tajės Dordžės prašymu šimtai Karma Kagju centrų ir vienuolynų visame pasaulyje atliko Beribės šviesos Budos Amitabhos meditaciją. Lama Olė Nydahlas kreipėsi į savo mokinius ir bičiulius Deimantinio kelio centruose visame pasaulyje:
„Mus ištiko didelis praradimas, šiame pasaulyje netekome Jo Šventenybės Kunzigo Šamaro Rinpočės. Tačiau kaip unikalių savybių Bodhisatva jis daugeliui suteikia nesunaikinamų galimybių perimti jo didžiulį palaiminimą bei įžvalgą inkarnacijų metu ir tarp jų. Tad, kol vėl galėsime sutikti jo įsikūnijimą, prisiminkime jį kreipdamiesi į Beribės šviesos Budą: OM AMI DEVA ŠRI. Jis buvo išties unikalus mokytojas ir puikus pavyzdys.“
Rinpočė buvo neseniai aplankęs Europą – mokė daugybėje Karma Kagju Dharmos šeimos budizmo centrų: Dhagpo Kagju Lingo centre Dordonėje, Prancūzijoje (pagrindinėje Karmapos būstinėje Europoje), Kagju Lingo centre Mančesteryje, Jungtinėje Karalystėje (pagrindinėje Dečeno bendruomenės būstinėje), Beaufoy institute Londone – tai paskutinis Deimantinio kelio budizmo centras, kurį jis aplankė šioje inkarnacijoje – ir galiausiai Renčen Ulme, jo paties įkurto Bodhi Path centrų tinklo būstinėje Europoje; šį tinklą pradėjo kurti dešimtojo XX a. dešimtmečio viduryje.“
Kagju krizė
Šamaras Rinpočė turbūt geriausiai žinomas dėl savo vaidmens per krizę, apėmusią Karma Kagju liniją po XVI Karmapos mirties, – jis už savo veiksmus sulaukė ir didžiulio dėkingumo, ir kartaus pasmerkimo. Šamaras Rinpočė apsaugojo Karma Kagju tradiciją ir savo mokinius tokiu būdu, kurio daugelis net negali suprasti, – jis išlaisvino juos iš sektų hegemonijos ir kinų-tiebetiečių geopolitikos purvo. Taip pasielgdamas jis įveikė nenusakomą blogį.
Kaip tibetietis Rinpočė buvo labai neįprasto būdo – jis visai nėjo į kompromisus. Nežaidė jokių žaidimų ir netoleravo manipuliacijų. Nebijojo mesti iššūkio bet kam, jeigu jautė, kad tai teisinga, ir nepaisė reputacijos ir asmeninių reikalų. Rinpočei buvo būdingas sąžiningumas, drąsa ir absoliutus bebaimiškumas, jis buvo nepajudinamas kaip uola ir tvirtai laikėsi savo idėjų. Jis nepasikeisdavo, kad ir kokia didelė kliūtis pasitaikydavo, visada žengė tolyn žvelgdamas į priekį.
Suvokdamas savo kaip Šamarpos padėtį Rinpočė niekada nepasidavė išdidumui ar arogancijai, orumą derino su kuklumu. Iš prigimties švelnus ir atjaučiantis, bendraudamas jis galėdavo būti drąsus ir tiesus, ypač sprendžiant sudėtingus Kagju krizės klausimus. Tai atsispindėjo ir jo atvirame laiške profesoriui Robertui Thurmanui, 2006 m. išdrįsusiam kištis į Karma Kagju mokyklos problemas. Laiške Rinpočė, kalbėdamas apie budistus, nesugebančius įsigilinti į klausimo esmę ir pasiduodančius fanatizmui, pavartojo „tikinčiųjų pakuote“ terminą. Minėdamas Tibeto vyriausybei tremtyje pateiktus „įrodymus“, susijusius su XVII Karmapos atpažinimu, Šamaras Rinpočė paaiškino:
„Nėra tradicijos reikalauti tokių atpažinimų įrodymų. Taip yra todėl, kad šis procesas – ne tai, ką žmonės gali suvokti savo įprastais pojūčiais. Aš pats, būdamas Šamarpa, esu kompetencijos atpažinti Karmapą pagal Karma Kagju linijos tradicijas įrodymas.“
Tiesa, jis kaip linijos saugotojas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik skirti savo gyvenimą priešiškoje aplinkoje atsidūrusios Karma Kagju tradicijos gynimui, tačiau jo įtaka buvo daug didesnė nei šis vaidmuo ar jo institucija. Kalbėdamas apie tulku, Šamaras Rinpočė teigė:
„Kiekvienas įsikūnijimas – tai naujas gyvenimas, praeities didžių darbų nuopelnai nėra automatiškai perkeliami į naują įsikūnijimą…
Didybė kiekviename gyvenime turi būti pasiekta iš naujo.“
Šamaro Rinpočės veikla
Raudonosios karūnos savininkas buvo išties didis žmogus. Daug svarbiau už jo atsakomybę Karmapos krizės metu ir formalų statusą Karma Kagju mokykloje yra tai, kad jis buvo išskirtinės realizacijos lama, taip pat gebėjo veikti daugeliu pasaulietinių lygmenų.
Šamaras Rinpočė buvo didis humanistas ir filantropas. Jo knyga „Skaidrios demokratijos kūrimas“, kurioje apibrėžta tikros demokratinės valdymo sistemos, skatinančios visuomenės gerovę ir klestėjimą, struktūra, buvo parašyta remiantis motyvacija, kad kas nors, siekiantis padėti mažai šaliai, tokiai kaip Nepalas, pasinaudos joje pateiktomis idėjomis. Rinpočė rūpinosi ne politika per se, bet žmonijos laime ir gerove individualiu bei visuomeniniu lygmeniu.
Šamaras Rinpočė iš tiesų gali būti vadinamas genijumi. Dėl meilės mokslui ir smalsaus proto jis įgijo ypatingų pasaulietinių žinių. Jautė didelę pagarbą akademikams ir tiems, kurie mokėsi. Rinpočė sugebėjo tyrinėti, giliai analizuoti ir apmąstyti visus reiškinius nuo kultūros, mokslo, fizikos, istorijos iki politikos – vis tai suprasdamas jis apibendrino per gyvenimą sukauptą informaciją ir pasiekė labai konkrečių, individualių įžvalgų. Domėjimasis visais išoriniais dalykais bei vidiniais emociniais reiškiniais leido jam giliai perprasti žmones ir pasaulį. Rinpočės susirūpinimas kitų laime neapsiribojo žmonėmis, jam rūpėjo gyvūnai ir pati planeta. Jis įkūrė „Beribės atjautos fondą“, skatinantį humanišką elgesį su mėsos vartojimo ir kitokioms reikmėms auginamais gyvūnais, kad jie nebūtų verčiami gyventi ir mirti žiauriomis sąlygomis. Matydamas narvuose, prastose sąlygose įkalintus gyvūnus jis asmeniškai stengdavosi jiems padėti. Jausdami jo atjautos galią sergantys laukiniai gyvūnai intuityviai ateidavo pas jį pagalbos.
Šamaro Rinpočės mirtis – didžiulė ne tik jo mokinių, bet ir istorinė netektis. Pasibaigus jo gyvenimui – baigėsi didi Himalajų istorijos dalis. Jis, be jokios abejonės, buvo vienas svarbiausių ir įtakingiausių asmenų XX a. ir XXI a. pradžioje.
Šamaras Rinpočė buvo kilęs iš kilmingos Athubų šeimos, todėl nuo pat mažumės artimai bendravo su XVI Karmapa, kitais garbingus religinius ir politinius postus užimančiais Himalajų asmenimis bei karališkąja Butano šeima. Niekas geriau už jį nesuprato XVI Karmapos, jo ryšių ir skirtingų lamų vaidmenų tremties laikotarpiu. Ypač puiki Rinpočės atmintis ir enciklopedinis Himalajų istorijos išmanymas tuo periodu buvo neprilygstami, nes jis pats viską patyrė – svarbiausi įvykiai vyko jam dalyvaujant asmeniškai. Didžiojo Lopiono Ceču Rinpočės, jo artimo draugo bei patikėtinio, pagalba ir paties Šamaro Rinpočės įsitraukimas į Himalajų kultūrą, istoriją ir socialinius santykius leido jam susieti ir iššifruoti visų menamų pranešimų tikrąją prasmę.
Šamaras Rinpočė buvo tarsi lobių skrynia, jis visada galėjo nustebinti kokiu nors nauju ir išskirtiniu dalyku. Rinpočė taip pat buvo labai talentingas menininkas, nors apie tai ir nekalbėjo. Labai gražiai piešė ir puikiai grojo fleita.
Projektai ir mokymai
Šamaras Rinpočė ėmėsi dvasinės atsakomybės, vykdant didžiausios Europoje stupos statybos projektą. Pradėta Lopiono Cečiu Rinpočės ir statyta drauge su vietine Ispanijos administracija, dabar ji iškilusi Benalmadenoje, pietinėje Ispanijos pakrantėje, – jos aukštis siekia 33 metrus. Po Lopiono Ceču Rinpočės mirties Šamaras Rinpočė pabaigė stupos projektą ir 2003 m. ją inauguravo drauge su Lama Ole Nydahlu, Butano karališkosios šeimos ir vietos administracijos atstovais.
Dharmos mokytojas Šamaras Rinpočė buvo žinių ir praktikos šaltinis. Jo budizmo vizija buvo plati ir nesektantiška. Pagrindiniais mokymo akcentais jis rinkosi proto treniravimą (lodžong), Mahamudrą, proto nuraminimo meditaciją ir klasikinę budizmo filosofiją. Jis buvo suradęs ir įgijęs visų Tibeto linijų meistrų proto nuraminimo ir įžvalgos meditacijų perdavas. Jo neprilygstami meistriški mokymai dažniausiai būdavo susiję su Mahamudra. Rinpočės požiūris į dharmą buvo tikslus ir moksliškas, jis praktikavo tiksliai taip, kaip pats mokė: rodydamas ne paprasto tikėjimo, bet mokymų analizavimo ir jų pagrįstumo tikrinimo pavyzdį.
Didžiulė Rinpočės palaiminimo galia buvo ypač jaučiama per jo teikiamas iniciacijas, pavyzdžiui, per iniciaciją į Beribės šviesos Budą Amitabhą, kurį jis neabejotinai pats įkūnijo, supažindindamas mokinius su viršlaikiu savo realizacijos spindesiu. Rinpočės nesektantiškumas buvo akivaizdus net ir tokiose situacijose: pavyzdžiui, 2009 m. Europos centre, jis davė unikalią, koncepcijas laužančią III Karmapos Guru jogos iniciaciją. Ši perdava priklauso Njingmos termoms. Šamarpa ją buvo gavęs iš Dilgo Kjencės Rinpočės būdamas 15 metų, o 2009 m. jis pirmąkart perdavė ją kitiems.
Ryšys su Hana ir Lama Ole
Šamaro Rinpočės ryšys su Hana ir Lama Ole Nydahlais buvo gilus ir tvirtas nuo pat tos akimirkos, kai jis priėmė jų Bodhsitavos įžadus 1970 m. Mokydamas Kaselyje 2006 m. Šamaras Rinpočė apie juos sakė:
„1973 m. XVI Karmapa liepė Olei Nydahlui ir Hanai mokyti, jis pranašavo, kad jiems labai seksis skleisti Budos mokymus Vakaruose… Jie laikėsi savo samajos be jokių abejonių, vykdydami Karamapos norą.“
Per sekančius metus Hana, labiausiai dėl savo vertėjos darbo ir būdama tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tapo viena artimiausių ir patikimiausių Rinpočės mokinių.
Tamsiausiu Kagju krizės periodu, 1994 m., Šamarą Rinpočę, Haną ir Lamą Olę siejo nepalaužiamo pasitikėjimo ryšys. Dėl jų efektyvaus bendradarbiavimo XVII Karmapa Tajė Dordžė su šeima, įveikdami sudėtingas kliūtis, buvo išgabenti iš Kinijos okupuoto Tibeto ir saugiai pasiekė laisvą pasaulį.
2007 m., paskutinėmis Hanos gyvenimo dienomis, kai jai buvo diagnozuota mirtina vėžio forma, Šamaras Rinpočė nuskrido į Kopenhagą paskutinį kartą atsisveikinti su ja ir suteikti paskutinių mokymų prieš mirtį.
Paskutinis mokymas
Iš daugelio nuostabių Šamaro Rinpočės savybių viena buvo ypač jaudinanti – tai jo meilė gamtos grožiui. Ypač jam patikdavo būti jo Bodhi Path centro aplinkoje Virdžinijoje, JAV, taip pat vaizdingoje ir ramioje Renčen Ulmo vietovėje Vokietijoje. Pastarojoje jis pasirinko sutikti savo gyvenimo pabaigą, o Jo Šventenybė Karmapa Trinlėjus Tajė Dordžė, Lama Olė Nydahlas, daug didžių Karma Kagju linijos rinpočių bei lamų ir Šamaro Rinpočės mokiniai iš viso pasaulio atvyko čia atiduoti paskutinę pagarbą ir palinkėti jam kuo greičiau atgimti.
Šamaras Rinpočė buvo tiesos žmogus, vengęs manipuliacijų, – ir kaip toks galėjo žinoti viską. Visiškai aiškios ir įžvalgios sąmonės duodamas paskutinius mokymus prieš mirtį jis pasakė: „Jums nereikia bijoti mirties, jeigu žinote, kaip praktikuoti mirties akimirką.“ Paskutiniuosius didžius darbus, kurių pernelyg daug, kad būtų galima išvardyti, Rinpočė paliko užbaigti savo mokiniams.
Kai sakoma, kad Šamarpa yra Amitabhos pasireiškimas, nereikėtų klaidingai suprasti, jog jis – tai medituojantysis, kuris kiekviename gyvenime atlieka didelius žygdarbius kelyje į nušvitimą. Tai paties Šamarpos pasirinkimas pasirodyti ir jo paties prigimtis – vėl grįžti į savo tyrą kraštą Devačeną, kurį jis pats sukūrė. Unikalių Šamaro Rinpočės inkarnacijos savybių labai trūks. Šiais sudėtingais laikais esame nedaugelis iš tų, kurie buvome palaiminti juos sutikę ir galėjome suprasti, kokie didingi jie buvo.