Lopion Tsečiu Rinpočė
Ką gi reiškia „nukreipti protą nuo samsaros“? Tai reiškia išsilaisvinti iš kiekvieno gyvenimiško prisirišimo trijose samsaros sferose. Keturios mintys, keturi bendrieji pasiruošimai leidžia mums išsiugdyti šią laisvę, paeiliui apmąstant brangų gimimą žmogumi, laikinumą, karmą ir samsaros kentėjimus.
Brangus žmogaus kūnas
Kalbant apie „brangų žmogaus kūną“, pabrėžiama žmogiškos egzistencijos, kurią taip sunku įgyti, vertė. Ji vertinga todėl, kad turėdami žmogaus kūną esame apdovanoti tam tikromis laisvėmis ir sugebėjimais. Šis vertingumas apibūdinamas trimis aspektais, lyginant žmogaus egzistenciją su geresne situacija, palyginimams pasitelkiant skaičius ir analogijas. Pirmąjį šių aspektų apibūdina vadinamosios laisvės, charakterizuojančios brangų gimimą žmogumi. Gimstant žmogumi mums pavyksta išvengti atgimimų kitose sferose, kuriose susidurtume su visiškai kitokiomis situacijomis nei žmonių pasaulyje.
Įvardijamos aštuonios skirtingos egzistencijos rūšis:
- gimimas paranojos būsenoje, kur nuolat patiriamas kentėjimas dėl nepakeliamo karščio ir šalčio;
- gimimas alkanų dvasių sferose, kur nuolat patiriamas kentėjimas dėl alkio ir troškulio;
- gimimas gyvuliu, kur būtybės patiria, kaip jas medžioja ir engia, arba jos pačios nuolat medžioja viena kitą;
- gimimas necivilizuotuose kraštuose, kur nėra jokios galimybės išmokti to, kas leistu vystytis;
- gimimas dievu, ypač tokiu, kuris ilgai gyvena. Dėl ankstesnių teigiamų veiksmų, per visą savo ilgą gyvenimą, dievas patiria vien laimę ir džiaugsmą, tačiau gera karma galiausiai išeikvojama. Tokie dievai atgimsta žemesnėse ir labai skausmingose sferose;
- gimti su protine negalia, kai negali nei suprasti dharmos prasmės, nei jos praktikuoti.
- gimti turint klaidingus požiūrius, kai automatiškai turime polinkį kaupti negatyvius veiksmus, taip sukeldami kentėjimą ateityje.
- gimti tokiu laiku, kai nėra pasirodęs joks Buda, kai nėra jokių budistinių mokymų ir niekas negali pagelbėti išsilaisvinti iš samsaros kentėjimo.
Šiose aštuoniose egzistencijose patiriamas tik kentėjimas. Čia nėra laisvės, kuri suteikia galimybę praktikuoti dharmą. Turėti brangų žmogaus kūną reiškia, kad ne tik išvengėme šių egzistencijos rūšių, bet esame apdovanoti ir tam tikromis galimybėmis. Čia minimi dešimt aspektų. Penki iš jų tiesiogiai susiję su mumis:
- gimėme žmogaus kūne;
- gimėme tokioje vietoje, kur žinomi Budos mokymai;
- turime sveikus jutimo organus;
- neturime klaidingų požiūrių;
- natūraliai pasitikime mokymais.
Kiti penki aspektai susiję su išorine aplinka:
- gimėme tokiu laiku, kai buvo pasirodęs Buda;
- Buda perdavė mokymus – neturėtume manyti, jog tai savaime suprantama, nes ne visi Budos moko;
mokymai (jei buvo perduoti praeityje) turi būti išsaugoti ir vis dar prieinami; - turime suvokti ir praktikuoti šiuos mokymus. Tai labai asmeniška sąlyga, nors ir išvardinta kartu su išoriniais aspektais. Jei esame puikioje, ankščiau apibūdintoje situacijoje, tačiau nepraktikuojame, tuomet net jei mokymai yra prieinami, gerų rezultatų nepasieksime;
- reikia turėti gerą širdį, mums turi būti natūralu mylėti kitas būtybes – tai vėlgi labai asmeniškas aspektas.
Šios aštuonios laisvės ir dešimt sąlygų sudaro aštuoniolika sąlygų, kurios visos kartu ir yra „brangus žmogaus kūnas“. Jei bent vienos iš šių sąlygų trūksta, negalime žmogaus egzistencijos vadinti „brangia“. Mes visi įgijome žmogaus kūną ir tai labai vertinga. Nėra lengva jį įgyti, tiesą sakant, tai ypač sunku ir tam reikėjo sukaupti didžiulį teigiamo potencialo ir teigiamos karmos kiekį ankstesniuose gyvenimuose. Pati svarbiausia priežastis, leidžianti atgimti tokiomis brangiomis sąlygomis – tai disciplina. Viena vertus, disciplina yra įvairių įžadų, kuriuos duodame kelyje į asmeninį išsilaisvinimą, laikymasis. Antra vertus, disciplina yra ir dešimties negatyvių veiksmų vengimas. Nesvarbu, kaip ją formuluotume, disciplina yra tiesioginė priežastis įgyti brangų žmogaus gyvenimą.
Daug yra palyginimų tam, kaip sunku įgyti brangų žmogaus kūną. Pavyzdžiui, įsivaizduokite stiklinį namą su visiškai lygiomis sienomis. Neįtikėtina, kad mėtant į tokią sieną žirnius, jie priliptų prie stiklo. Suprantama, jie atšoktų ir pabirtų ant žemės. Tačiau, jeigu mėtytume žirnius ilgą laiką, anksčiau ar vėliau vienas žirnis priliptų prie stiklo. Tikimybė įgyti brangų žmogaus kūną yra kur kas mažesnė už tikimybę, kad žirnis prilips prie stiklinės sienos. Yra ir kitas pavyzdys. Įsivaizduokite vidury vandenyno plūduriuojantį žiedą, o dugne gyvenantį ypatingą vėžlį, kuris kartą per šimtą metų iškyla į paviršių. Tikimybė, kad iškildamas vėžlys pataikys į žiedą, yra kur kas didesnė, negu tikimybė įgyti brangų žmogaus kūną.
Norėdami suprasti, koks retas yra žmogaus kūnas, galime palyginti skirtingų būtybių rūšių skaičių.
Pavyzdžiui, jūs juk žinote, kiek žmonių gyvena jūsų šalyje, visi tą gerai žino. Tačiau jeigu pabandytumėme suskaičiuoti, kiek vabzdžių yra nedidelėje pievoje, turbūt tai būtų neįmanoma.
Visi mes gimėme tokiose sąlygose, kurios paverčia žmogišką gyvenimą labai brangiu. Reikėtų nepamiršti, kad įgijome šį brangų žmogaus gyvenimą, nes sukaupėme daugybę teigiamo potencialo ir išvalėme savo protą nuo daugelio užtemdymų. Dabar mes mėgaujamės rezultatais, tačiau svarbu kuo geriau ir tinkamiau juos panaudoti. Kitaip mes paprasčiausiai išeikvosime juos, o tai būtų tarsi kelionė, į kurią leidomės norėdami kažką įgyti, bet grįžome tuščiomis.
Arba tarsi eitume vandens, nešini tuščiu kibiru ir grįžtume su tuščiu kibiru atgal. Abiem atvejais, tokia kelionė beprasmė. Turėtume stengtis kuo geriau pasinaudoti sėkminga asmenine situacija ir neiššvaistyti jos. Gyventi prasmingai – reiškia praktikuoti dharmą ir naudoti įvairius Budos duotus metodus. Buda perdavė tiek daug metodų, kad vienas žmogus nepajėgtų praktikuoti jų visų, todėl turėtume naudoti mūsų sugebėjimus atitinkančias priemones. Geriausia dharmos praktika yra tuomet, kai atsisakome visų pasaulietiškų rūpesčių ir praktikuojame kaip Milarepą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje yra tik keletas žmonių, sugebančių taip praktikuoti. Turėtumėme nuspręsti praktikuoti taip ryžtingai ir tvirtai, kaip tik sugebame, daryti tiek daug, kiek tik galime. Tai svarbu visose mūsų praktikose – medituojant, kaupiant nuopelnus, darant išvalančias ar įžangines praktikas. Vienas būdų nuopelnams kaupti – dovanoti ką nors Budoms. Geriausia dovanoti tiek daug, kiek tik galima. Jeigu tai neįmanoma, visuomet galima dovanoti švaraus vandens arba daugybę gėlių. Galite įsivaizduoti gėles ir su begaliniu atsidavimu padovanoti jas Budoms. Taip pat mintyse galima dovanoti visas tas gėles, kurias per dieną matėte gatvėje. Bet koks aukojimas Budoms mūsų prote sukaupia daugybę gerų tendencijų. Dar viena galimybė – būti dosniam Sanghai, padėti praktikuojantiems draugams ir pagarbiai remti Sanghą. Trečioji galimybė – būti dosniam visoms gyvoms būtybėms ir daryti viską, ką tik galima, siekiant joms padėti. Pavyzdžiui, duoti ištroškusiam gyvuliui vandens.
Šie įvairūs pavyzdžiai rodo, kad mūsų elgesys visuomet gali būti naudingas ir kaupiantis nuopelnus įvairiuose lygmenyse. Visuomet stengdamiesi daryti tiek daug naudingų dalykų, kiek tik įmanoma, sustipriname savo teigiamą potencialą ir sunaikiname mūsų protą apsunkinantį negatyvumą. Kalbant apie žalingus veiksmus, nereikėtų galvoti, kad vengti turime tik akivaizdžiai negatyvių veiksmų, o į mažesnius nekreipti dėmesio. Nesvarbu, dideli ar maži, negatyvūs veiksmai visuomet yra negatyvūs, jie sukurs mums problemų ir atves į kentėjimą. Jų rezultatai visuomet bus blogi, nes tokie buvo veiksmai. Todėl reikia vengti neigiamų veiksmų, net pačių mažiausių. Net mažiausia kibirkštis gali sudeginti sauso šieno kupetą, didumo sulig kalnu. Lygiai taip pat ir mažiausias neigiamas veiksmas gali turėti didžiulį griaunantį poveikį.
Tas pats ir naudingų veiksmų atveju. Neturėtume manyti, kad mažas teigiamas veiksmas nieko vertas ir todėl net nesistengti jo atlikti. Pradėti taip galvoti labai lengva – galime nuspręsti, kad nedaug ką tesugebame, todėl ir nesistengiame. Teigiamų veiksmų rezultatas visuomet atitinkamas, todėl turėtumėme padaryti viską, kas įmanoma asmeninėje situacijoje. Kalbant apie praktiką, niekuomet neturėtume galvoti, jog neverta jos net pradėti, nes daug praktikuoti negalime. Nepaisydami nieko darome tiek, kiek galime.
Laikinumas
Antra iš keturių minčių apima laikinumą. Yra gausybė būdų, kaip gyvenimas gali nutrūkti dar iki mūsų natūralios senatvės ir mirties. Žibalinė lempa susideda iš indo su žibalu ir dagties. Pripildyta žibalo ir dar neuždegta lempa panaši į mūsų situaciją, kai dar nesame gimę. Lempa su visiškai išdegusiu žibalu yra panaši į mirusį nuo senatvės žmogų. O tarp šių dviejų variantų yra daugybė galimų baigčių. Ir iš tiesų, kur kas daugiau sąlygų veda mus į mirtį, nei sustiprina gyvenimą. Mūsų gyvenimas – kaip gležnutė rasa ant žolės, kuri išgaruoja saulei pakilus.
Gyvenimas yra labai brangus ne tik todėl, kad jį sunku įgyti, jį taip pat labai lengva prarasti. Brangus žmogaus kūnas suteikia daug galimybių. Dėl vieno dalyko esame visiškai tikri: visi mirsime. Tik nežinome, kurią akimirką mirtis užklups, ji nepaiso jokių taisyklių. Vaikai nebūtinai gyvena ilgiau už savo tėvus, o mokytojai nebūtinai miršta anksčiau už savo mokinius. Nors žmonės tai žino iš savo patirties, jiems vis tiek atrodo natūralu manyti, kad vaikai gyvens ilgiau už savo tėvus. Analizuodami savo patirtį įsitikiname, kad niekas nėra iš anksto nuspręsta. Mums sekasi – esame dar gyvi, bet tai visiškai nereiškia, kad taip bus ir ateityje. Kiekvienas iš mūsų gali mirti bet kurią akimirką. Štai tokia yra gyvenimo problema. Gyvenimas toks trapus, jį labai lengva prarasti ar sunaikinti.
Mirties akimirką esame visiškai vieniši, nepaisant to, kokie artimi buvome savo šeimai, kiek turėjome brolių, seserų ar draugų. Mirties akimirką jie nebegali būti su mumis ar kuo nors mums padėti. Visi materialiniai dalykai – nepaisant to, kokie svarbūs jie mums atrodė, kad ir kiek pinigų sutaupėme, kokį didelį namą ar puikų automobilį įsigijome – mirdami nieko negalime su savimi pasiimti. Tas pats ir su artimiausiu bei brangiausiu mums dalyku – mūsų kūnu. Šešėlis lydėjo mus visą gyvenimą, mums nereikėjo jo nešiotis ar kaip nors juo rūpintis, tačiau netgi jis mus palieka.
Vienintelis iš tiesų svarbus dalykas mirties akimirką – tai mūsų prote sukauptos tendencijos. Geri ir blogi įspūdžiai lydi mus, norime to ar ne. Negalime atsikratyti blogų įspūdžių, pasiimdami tik gerus. Šios tendencijos nulems mūsų proto būseną bei tai, kaip mes išgyvensime mirtį ir laiką po jos. Sukaupę daug gerų įspūdžių, patirsime atitinkamus rezultatus: didelę laimę be kančių, kurias sukelia žalingos tendencijos. Tačiau jei prote dominuoja pastarosios, patirsime kentėjimą ir skausmą. Turėtume tai įsisąmoninti. Mirties akimirką padėti mums gali tik mūsų pačių gyvenimo būdas.
Karma – Priežastis ir pasekmė
Karma susijusi su priežastingumu. Tam tikras veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Pozityvus veiksmas veda į laimę ir džiaugsmą, o neigiamas veiksmas – į neišvengiamai skausmingą rezultatą, jis taps kančios priežastimi. Tai vyksta savaime, rezultatas yra neišvengiamai toks, koks buvo pats veiksmas. Pavyzdžiui, pasėję sėklą žinome, kas iš jos išaugs. Iš ryžių sėklos išaugs ryžiai, ne kokie nors kiti augalai. Todėl labai svarbu būti atsargiems, daryti viską, kas įmanoma – nuo didžiausio iki paties mažiausio veiksmo – kad sustiprintume pozityvų elgesį. Pirmiausia mūsų prote subręs vyraujančios tendencijos. Jeigu jos bus sąlygojančios negatyvų elgesį, jis pasireikš pirmiausia ir dominuos mūsų gyvenime, o mes kentėsime ir būsime nelaimingi. Problemų gyvenime tik daugės, mes nesugebėsime jų įveikti, mums nuolat nesiseks. Antra vertus, stiprindami savo pozityvų ir naudingą elgesį, jausimės vis laimingesni ir džiaugsmingesni. Džiaugsmas taps vyraujančiu patyrimu ir dar labiau skatins elgtis pozityviai.
Keturios tiesos nėra kažkieno „išrastos“. Jų mokė Buda Šakjamunis, jos yra autentiškos ir visiškai teisingos. Buda perdavė šiuos mokymus dėl savo visa žinančios išminties, meilės ir išskirtinių gabumų. Kiekvieno iš mūsų prote yra didžiulių užtemdymų, svarbiausi yra prisirišimas, pyktis ir nežinojimas, iš kurių prote susidaro daugybė trikdančių jausmų kombinacijų. Dabartinėje mūsų situacijoje trikdantys jausmai yra dominuojantys, jie lemia mūsų negatyvius veiksmus, todėl mes savo kūnu, kalba ir protu kaupiame negatyvią karmą. Negatyvių veiksmų gali būti daugybė, tačiau juos galima suskirstyti į tam tikras kategorijas. Trys kategorijos susijusios su mūsų kūnu – tai žudymas, vogimas ir seksualinė žala. Dar keturios yra susijusios su mūsų kalba – melavimas, šmeižtas, kiršinimas ir tuščios kalbos. Trys negatyvūs mūsų proto veiksmai yra piktavališkumas, pavydas ir klaidingi požiūriai.
Šių dešimties negatyvių veiksmų turėtume vengti bet kokia kaina, tuo pačiu elgtis priešingai, t.y., daryti dešimt teigiamų veiksmų. Yra penki negatyvūs veiksmai, kurie vadinami „penkiais ypač žalingais veiksmais“: (1) nužudyti savo tėvą, (2) nužudyti savo motiną, (3) nužudyti Arhatą, (4) fiziškai sužeisti Budą ar savo mokytoją, kuris atstovauja Budą, taip pat sunaikinti Budą atstovaujančius simbolius, (5) suskaidyti Sanghą.
Bent vienas šių veiksmų sukaupia ypač negatyvią karmą, jų rezultatai subręsta iš karto po mirties, t.y., be jokios tarpinės būsenos, iš karto patiriama paranojos būsena. Būtent todėl apibūdinant šiuos veiksmus sakoma: „penki veiksmai be tarpinės būsenos“. Labai panašūs veiksmai į minėtuosius būtų: (1) sunaikinti stupą, (2) nužudyti „paprastą“ bodhisatvą – tokį, kuris dar nepasiekė galutinės realizacijos, (3) nužudyti savo lamą, (4) lytiškai santykiauti su Arhatu, (5) vogti iš trijų brangenybių Budos, Dharmos ir Sanghos, pavyzdžiui, atsiimti auką.
Negatyviuose veiksmuose nėra nė vienos geros savybės, jie tiesiog žalingi. Tačiau Buda yra paminėjęs vieną gerą aspektą – tai, kad galima išsivalyti nuo neigiamų veiksmų sukurtų įspūdžių. Tą padaryti galima „keturių galių“ dėka: gailimės padarę, pašaliname pasekmes, pasiryžtame tų veiksmų nekartoti, atnaujiname prieglobstį Trijose Brangenybėse. Tačiau ypatingai žalingų penkių veiksmų sukurtos tendencijos mūsų prote yra labai gajos, pašalinti jas labai sunku net šiomis keturiomis galiomis. Sunku susidoroti su neigiamais įspūdžiai, ypač tuomet, jei mums trūksta pasitikėjimo Trimis Brangenybėmis ar laikomės klaidingo požiūrio.
Samsaros trūkumai
Dėl mūsų karmos nesustodamas sukasi sąlygotos egzistencijos ratas. Tai yra samsara. Gyvendami kaupiame karmą, kuri įtakoja mūsų patyrimus. Teigiamiems
veiksmams dominuojant, dažniausiai patirsime džiaugsmingus rezultatus, o neigiamųjų atveju – dažniausiai skausmingus. Samsaros rate galime aptikti šešias skirtingas egzistencijos būsenas: paranoją, alkanų dvasių pasaulį, gyvulių pasaulį, žmogiškąją egzistenciją, pusdievių ir dievų būvius.
Bet kurioje iš šių būsenų rasime tik kentėjimą. Samsara visuomet yra tik kentėjimas, ji – sukauptų veiksmų rezultatas. Paanalizuokime jas, kad galėtumėme įsivaizduoti, ką reiškia jose gyventi. Paranojos būsena nėra tik „vieta“, kurioje galime atgimti, šią proto būseną galima suskaidyti į įvairias, dar smulkesnes sferas. Pavyzdžiui, yra aštuoniolika skirtingų pragaro sferų: aštuoniuose jų būtybės kenčia didžiulį karštį, kituose aštuoniuose – nepaprastą šaltį. Tai pat yra dar dvi panašios pragaro sferos, iš viso jų aštuoniolika. Visose šiose būsenose patiriamas tik karštis ir šaltis.
Galime pamanyti kad tik paranojos būsenos yra pilnos kentėjimo, tačiau paanalizuokime, ką patiria alkanosios dvasios. Būtybės atgimusios šiose būsenose kenčia alkį ir troškulį. Viename aprašymų sakoma, kad alkanos dvasios nė karto net neišgirsta žodžių „maistas“ ar „vanduo“ ir neturi jokių galimybių jų gauti. Alkanųjų dvasių pilvai yra dideli kaip kalnai, o gerklės siauros it plaukas, jos niekaip neįstengtų patenkinti savo alkio ir troškulio. Net jei joms ir pavyksta susirasti maisto ar vandens, tą pačią akimirką jis pavirsta kuo nors atgrasiu, kaip kraujas ar pūliai. Tokia yra vyraujanti alkanųjų dvasių patirtis.
Atrodytų, kad gyvulių pasaulis nėra toks jau blogas, tačiau analizuojant įdėmiau, vėl randame vien kančią. Visus žvėris ir gyvulius, sausumoje ar vandenyje, visą laiką medžioja ir išnaudoja, arba jie medžioja vienas kitą. Dėl dominuojančios brutalios kančios šie pasauliai yra vadinami trimis „žemesnėmis“ būsenomis. Tačiau ir vadinamose „aukštesnėse“ būsenose aptinkame vien kentėjimą. Pavyzdžiui, pagrindinė pusdievių arba asurų problema – pavydas. Matydami puikų dievų gyvenimą, jie pavydi, nes palyginus su dievais, jų pačių patyrimai nublanksta. Jie nuolat kovoja su dievais, tačiau visuomet pralaimi šią kovą, o jų pavydas tik dar labiau auga. Tokia yra pusdievių kentėjimo priežastis.
Tačiau net ir dievai kenčia. Jų gražų ir laimingą gyvenimą užgriūva didžiausia kančia, kai likus septynioms dienoms iki mirties jie suvokia, kad neišvengiamai mirs. Septynios dienos dievų pasaulyje prilygsta septyneriems žmonių metams, išnaudoję visą gerą karmą, dievai krenta į žemesniuosius pasaulius, suvokdami, kur atgims po mirties. Besiartinančią mirtį dievai atpažįsta iš tam tikrų ženklų. Pavyzdžiui, jų kūnus ilgai puošusios gėlės pradeda vysti, jie pradeda dvokti. Taigi, kančia persmelkia ir dievų pasaulį.
Galiausiai – žmonės. Jie patiria gimimo, senatvės, ligų ir mirties kentėjimus. Pažvelgę į bet kurią egzistencijos sferą, pamatysime, kad „kentėjimas“ ir „samsara“ yra tas pats. Samsaroje nėra nė akimirkos be kentėjimo, tartum sėdėtume ant adatos smaigalio.
Keturios protą nuo samsaros nukreipiančios mintys yra labai svarbios.
Daugelis senųjų meistrų sakė: ,,Keturios įžanginės tiesos yra gilesnės nei pagrindinė praktika“. Siekdami vystytis praktikuojant Dharmą, turime stengtis aiškiai suvokti, kokios svarbios yra šios pagrindinės mintys. Tik permąstę visas detales ir iš tiesų supratę, kas yra brangus žmogaus kūnas, galime tinkamai jį įvertinti ir juo naudotis. Tuomet analizuojame laikinumą. Perpratę jį, suvokiame, kaip veikia karma, kaip funkcionuoja samsara, kaip įvairiuose egzistencijos pasauliuose pasirodo kentėjimas.
Įgiję tokį esminį požiūrį, turime tvirtą pagrindą savo dharmos praktikai, tai yra „keturioms įžanginėms praktikoms“ – Nusilenkimų, Deimantinio Proto, Mandalos dovanojimo ir Guru Jogos meditacijoms. Tvirtas pamatas leidžia pasiekti tiesioginę realizaciją. Tiems, kas neskiria pakankamai laiko ir dėmesio tvirtam pamatui, sunku tikėtis trokštamų praktikos rezultatų. Šį procesą galima palyginti su namo statyba: be gero pamato namas bus netvirtas ir galintis lengvai griūti.
Šia tema galima pasakyti daugybę dalykų, bet prašau jūsų, įsidėmėkite tai, kas pasakyta. Būti samsaroje – vadinasi kentėti. Turėtume džiaugtis, kad dėl savo karmos atgimėme turėdami brangų žmogaus kūną.
Tai dėkinga situacija, nes ji atveria mums daugybę puikių galimybių, kurių nėra kituose egzistencijos pasauliuose. Galėdami atskirti gerus veiksmus nuo žalingų, turime didelę laisvę. Galime atsisakyti neigiamų veiksmų ir susitelkti į teigiamus. Vadovaudamiesi požiūriu, jog galime būti naudingi kitiems, galime išsilaisvinti iš samsaros. Ir priešingai, jeigu nedarysime teigiamų veiksmų ir nepraktikuosime dharmos arba toliau elgsimės negatyviai, sulauksime atitinkamų rezultatų ir nepajėgsime išsilaisvinti iš samsaros. Suksimės nesibaigiančiame atgimimų rate, vieną egzistencijos pasaulį keisdami kitu. Todėl reikia įsisąmoninti, kokia nuostabi galimybė atsiveria mums čia ir dabar ir kuo geriau ja pasinaudoti. Skirkite laiko Dharmos studijavimui ir praktikai, tai labai naudinga. Aš raginu jus tęsti savo praktiką ir niekada neprarasti drąsos ja užsiimti.